Dovanėlės
Maskvoje reikalų neturiu.Rusų laikais buvo nuvežę į žemės ūkio parodą.Jų karvės ir kiaulės nebuvo gudresnės už mūsiškes.
Kaimynas kartais nuvažiuoja.Ką aš žinau, ko.Anąsyk jis vagono patalynėje, rado diskelį.Imk Lukai, sako, pasiklausyk.
Klausausi pokalbio.Kalba Raskila ir Paulius.Apie bombikes.
– Puikiai, super dirbame,- džiūgauja Paulius.-Ištaškėme saugumą su Pociumi, Valionį, Albiną su Stoniu, daug kitų žuveliokų…
-Rogizinas pasakė: Valionis rezervistas, jo dienos suskaičiuotos.Nukneksinome,- mąsto Raskila
Balsas iš šalies:”Molodcy, rebiata.Tak deržatj”.
-Super,-krykščia Paulius, – težino Pocius ir kiti dundukai, kaip landžioti po Pakaunės miškus, Bražuolės patiltę, Petrusevičiaus kišenes.Sakeme, nekiškit nagų, pasirakštensite. Abromavičius, „Lietrytis”…
-Aha,- jie Petrusevičų, mes – Pocių.Tiesa, o už ką lupome Albiną ir Stonį?-klausia Raskila.
-Kaip už ką?Dėl kompanijos.Manėme, kad Stonys pirks Rytų skirstomuosius tinklus.Nepirko.
-Tai kodėl apdrabstėme Albiną, juk žinome, kad jis ne toks?
-Taip reikėjo.Kad riebiau būtų.Snukiadaužis pateisina bet kokias priemones.
Balsas iš šalies:”Molodcy, rebiata”.
-Ką dar?-garsiai mąsto Raskila, -gal Tutkų?Kariuomenę?
-Tutkaus nepaimsime, juo pasitiki NATO.Durnai atrodysime.
-Kaip niežti, kaip niežti, – dūsauja Raskila..
Balsas iš šalies:”Poterpi, budet rabotionka”.
-Gal Petrą, ministrą?- siūlo Paulius.
-Tiksliai, Petrą.Ką jis Karaliaučiuje pasakė?Su rusais nori taikytis?To betrūko.
-Atgailos laišką atsiuntė kaip mokinukams, nenori pasiduoti,- šaiposi Paulius.
-Jo laiškas tik vienai vietai tinka, – neatsakė į šešis mūsų klausimus.Ant kilimo kviesime.Nepasiduos, kelsime baudžiamąją bylą.Nubombinsim Petriuką, o paskui ambasadorius.Urmu.Kiek jų yra kėgėbė?Setynios dešimtys?
Balsas iš šalies:”Kliunuli milenkije, voina prodolžajetsia, slava bogu Putinu”.
-Bombikių pritrūks, kur gausim? – kaso barzdikę Paulius.
-Nepritrūks, pasiųsime perėjūną Algiuką pas oligarchus, patį velnią už uodegos atvilks.Komjaunuoliška, parteina patirtis viską gali.
-Nepamiršk, Raskila, ne viskas pavyksta.Prapiestis išliko.
-Papuolė perdaug ramus, švarus ir garbingas, todėl bombikė nesprogo,-samprotauja Paulius.
-Būtume pasiuntę Algiuką, o ne tą lėtapėdį Starkevičių, būt bumbtelėjęs Prapiestis.
– Ai, kokia klaida, kokia klaida!..Pažiūrėk į sąrašą. Kas dar liko?
-Neturiu sąrašo.Originalą saugo Andrius ir Jurgis.
-Žuvų niekada nepritrūks, svarbu gerai sudrumsti vandenį.Reikia žvelgti plačiau.O jei pabandytume sprogdinti trigalvį slibiną?
-Kol kas palaukime.Baisiai stori šarvai – iš litų, eurų.Nepramušime.
-Tai ką dar?Gal Valdą?- klausia Paulius.
– Kokį Valdą?Vosil – Vosylius mūsiškis. Paklausyk, kaip gražiai Oligarcho nupirktą LŽ armoniką tampo, koks paklusnus mums.
-Valdą Prezidentą,- suspiegia Saulius,- ką, nesupranti?
-Gali nepavykti.Valdui nebedaug liko, be to, jį ir tauta, ir Europa pirmuoju Žmogumi išrinko.Vakarai mus apkakos.Nesupras , ką darome.
-O jei Lietuvą, neprigulmybę pabandytume? –įsidrąsina Paulius.Tai didelis bumbt !
Balsas iš šalies :”Koks vaizdialis, koks vaizdialis.Nado Pauliui dot kniagina, Raskilai – kniažna.Kaip Kazimirai”.
-Atspėk, Pauliau, – mena mįslę Raskila, – kam pačią vertigiausią kalėdinę ir naujametinę dovaną įteikėme?
-Aišku, Viktorui. Trylika ir pusę procentų rinkimams padovanojome.Tuos procentėlius iš savo širdžių išplėšėme ir jam atidavėme, pirmon vieton iškėlėme.Kaip tremtinį įvertinome.
-O juk ir Pakso nenuskriaudėme, oho, bemaž dvylika procentų! Rolandas devintas, Viktoras dešimtas populiariausiųjų sąraše.
-Mūsų dosnumas beribis.Dar keletą bombikių, ir jiedu taps nebepavejami.Beliks mums pasirinkti, prie ko dėtis per rinkimų jomarką.
– Ar pajėgsime tęsti?
– Aišku, tęsime.Pas mus ateina krikdemai.Jų patirtis begalinė sprogdinant savo partiją į šipulius.
Balsas iš šalies:”Giriau būti nigali.Maskvoj man liepė giriausiems padovanoti Pavliko Marozovo prizą.Gerbiami žmonės,nibūkite klaidinami, balsuokite, kam doti Pavliką Marozovą. Nibūtinai Algirdui Justovincovičiui”.
P.S.
Pavlikas Morozovas išdavė savo tėvą, ir tai buvo pagal bolševikų moralę sektinu sovietinio patriotizmo, pilietiškumo pavyzdžiu.Darbščiausi valstiečiai, šalies maitintojai, pavadinti buožėmis, buvę įmonių savininkai, inteligentai, aukšti pareigūnai – klasiniais priešais (tai buvo pasmerktumo ženklai, reiškę neišvengiamą susidorojimą).
Kategorijos: Dienoraštis
